Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Kategorijos
Papildoma informacija

 

Tikimės, kad skaitydami mūsų komandos parengtus ar parinktus straipsnius rasite sau daug naudingos informacijos, kurią galėsite pritaikyti profesinėje ar laisvalaikio veikloje. Taip pat lauksime ir Jūsų komentarų, nuomonių bei pasiūlymų elektroninių paštu info@amunicija.lt arba „Komentarų“ skiltyje po straipsniais.

 

Mielai publikuosime ir Jūsų parengtus straipsnius aktualiomis karybos, medžioklės, žvejybos, turizmo ir laisvalaikio temomis. Parengtų straipsnių ar struktūrizuotų minčių, įžvalgų, nuomonių lauksime elektroninio pašto adresu info@amunicija.lt ir prieš publikuojant suderinsime su autoriumi pateikimo skaitytojams stilių bei formą. Tikimės, kad toks bendradarbiavimas bus visapusiškai naudingas ir įgaus vis didesnį pagreitį.

 

Perskaitę straipsnį ar straipsnius nepamirškite pasižvalgyti po mūsų elektroninę parduotuvę ir įvertinkite mūsų prekių pasiūla Jums. Spauskite ant prekių grupių ir pateksite į norimas kategorijas:

 

Kariams ir civiliams,

 

Medžioklei ir medžiotojams,

 

Žvejybai ir žvejams,

 

Turizmui ir laisvalaikiui,

 

Lobių ieškotojams,

 

Stebėtojams ir tyrėjams,

 

Šauliams ir ginklų mėgėjams.

 

Tikimės, kad mūsų nuolat plečiama pasiūla atitiks Jūsų lūkesčius ir poreikius, o jei ir ko nerandate šiandien, aplankykite mus rytoj ir rasite daugiau prekių nei pasiūloje buvo vakar.

 

Aplankykite ir mūsų nuolat atnaujinamą skiltį „Naujienos“ kur rasite naujausią ir aktualią informaciją skirtą kariams, medžiotojams, žvejams, keliautojams ir turistams ar šiaip aktyviems žmonėms, kurie neabejingi aktyviam laisvalaikio praleidimo būdui gamtoje.

 

Naujausia mūsų skiltis – „Testai“. Tai nuolat atnaujinama naujais testais elektroninės parduotuvės  www.amunicija.lt skiltis, kuri padės ne tik pasitikrinti turimas žinias, bet ir įgauti naujų žinių bei įgūdžius kariams, medžiotojams, žvejams, keliautojams ir turistams.

 

Ačiū, kad lankotės pas mus skaitote mūsų straipsnius, naujienas, sprendžiate testus bei perkate mūsų prekes. Tikimės, kad sugrįšite dar ne kartą, o mes pasistengsime, kad sugrįžę nenusiviltumėte ir linktumėte viskuo patenkinti. 

 

Pagarbiai

Administracija.

 

Karo muziejus

Apžvelkite ir Jūs muziejaus erdves virtualiame ture. Spauskite ant logotipo.

Aplankykite realiai - K. Donelaičio g. 64, LT-44248, Kaunas.

Ekskursijos užsakomos telefonu (8 ~ 37) 32 09 39. Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų arba anglų kalbomis.

Esame tuo tikri, kad patiks ne tik kariams bet ir civiliams.

Prekės kariams

Praktiški žmonės renkasi praktiškus daiktus. Amunicija skirta kariams ir civiliams būtent ir pasižymi ypatingu praktiškumu ir neabejotina kokybe. Rinkdamiesi tokia amuniciją savo profesiniai ar laisvalaikio veiklai sutaupysite nemažai pinigų, o įsigyta avalynė, apranga ar kita amunicijos detalė tarnaus ilgai ir nepriekaištingai ne tik kasdieninėmis, bet ir ekstremaliomis sąlygomis. Daug mūsų pirkėjo jau spėjo įsitikinti tokios amunicijos privalumais ir tapdami vis didesni tokios amunicijos ekspertai bei dar reiklesni amunicijos kokybei - tuo pačiu padeda ir mums formuoti optimalią pasiūlą Jūsų pasirinkimui.

Prekės medžiotojams

Tinkama medžioklės amunicija - sėkmingos medžioklės pagrindas. Laiko patikrintas, kokybiškas ir patikimas prekes medžiokleigalite rasti mūsų elektroninės parduotuvės skiltyje – Medžiotojų amunicija. Nuolat plečiame savo pasiūlą patyrusiems ir tik pradedantiems medžiotojams itin kokybiška, žinomų ir tik pradedančių tačiau gaminių kokybe ir praktiškumu pasižyminčių gamintojų produkcija. Ypatingą dėmesį skiriame savo klientų nuomonei ir pageidavimams dėl pasiūlos formavimo, todėl jei tik norite pasidalinti savo įžvalgomis ir patirtimi, padėsiančią mums tobulėti formuojant prekių medžioklei asortimentą tikrai lauksime elektroninio pašto adresu – info@amunicija.lt.

Prekės turistams

Šiuo metu turizmas ir laisvalaikis kaip tokia poilsio forma įgauna visai kitokią formą. Daugelis laisvalaikį leidžiančių žmonių ieško vis aktyvesnių/judresnių jo praleidimo būdų, o tokie būdai reikalauja tinkamos turizmo ir laisvalaikio amunicijos. Mūsų komandos, Jūsų įvertinimui siūlomos ir parduodamosturizmo ir laisvalaikio prekės atitiks, kad ir paties išrankiausio kliento keliamus reikalavimus. Žinomi prekių ženklai, kokybiškos gamybos procese panaudotos medžiagos ir dėmesys detalėms leis Jums likti patenkintais pas mus įsigytomis turizmo ir laisvalaikio prekėmis.

Prekės žvejams

Parduodame profesionalias ir mėgėjiškas priemones žvejams ir žvejybai. Žinomų pasaulio gamintojų produkcija į kurią įdėtos geriausių pasaulio žvejų sukauptos žinios ir ilgametė patirtis. Ypatingai veiksmingi sprendimai tiek viliojant žuvį, tiek ją gaudant, o užkibus traukiant. Skirkite laiko mūsų pasiūlos peržiūrai, kuris skirta žvejams, žvejybai ir yra pavadinta „Žvejų amunicija“ kategorijos pavadinimu ir manome, kad liksite patenkinti mūsų siūlomu prekių asortimentu. Rinkitės ir išsirinksite, o jei dar ir parašysite savo nuomonę, rezultatus, įžvalgas apie iš mūsų įsigytas ir naudojamas priemones žvejybai liksime labai Jums dėkingi. Nei žvyno, nei uodegos...

Optinės prekės

Prekiaujame kokybiškomis optinėmis prekėmis tokiomis kaip: žiūronai (monokuliarai, binokuliarai), akiniai, optiniai taikikliai, mikroskopai, teleskopai, termovizoriai bei naktinio matymo prietaisai. Nuolat plečiame savo pasiūla kokybiškai ir tik pačių geriausių atsiliepimų tiek iš vartotojų, tiek iš ekspertų sulaukiančias gaminiais. Pasidomėkite mūsų siūlomais optikos prietaisais detaliau ir tikime, kad liksite nustebinti tinkamos kainos ir aukštos kokybės santykiu. Lauksime Jūsų poreikių ir atsiliepimų elektroninio pašto adresu info@amunicija.lt . Dėkojame, kad pas mus lankotės ir laukiame sugrįžtant vėl ir vėl.

Ieškotojų prekės

Prekiaujame lobių ieškotojų amunicija. Tai priemonės skirtos tiems, kurie ieško metalinių daiktų žemės paviršiuje. Mūsų parduodama įranga liks patenkinti tiek pradedantieji „lobių medžiotojai“, tiek daug patirties turintys ieškotojai. Įvertinkite ir įsigykite tinkamus prietaisus įdomiai laisvalaikio veiklai. Parduodami metalo ieškikliai ir kitos priemonės skirtos „lobių paieškai“ pasižymi ypatinga kokybe ir praktiniu panaudojimu ieškant daiktų paviršiniame žemės paviršiuje bet kokio tipo vietovėje. Pas mus įsigytas priemones galėsite panaudoti pagal paskirtį tiek miškuose, paplūdimiuose, atvirose ar kalvotose vietovėse. Įsigykite tinkamą priemonę ir atraskite naują, įtraukianti pomėgį ne tik sau, bet ir visai šeimai.

amunicija.lt

"Antano Smetonos" mitas

"Antano Smetonos" mitas

 

Įvadas

 

Artėjantis Lietuvos Respublikos šimtmetis ir jo paminėjimas verčia visuomenę permąstyti mūsų tautos ir valstybės istoriją. Tai, savo ruožtu, sąlygoja ne tik tikrų, bet dažnai ir išgalvotų, herojų bei žygdarbių iškėlimą ir pristatymą visuomenei. Visa tai tarnauja ne visuomet pagrįsto istorinio naratyvo formavimui. Šių dienų geopolitinis kontekstas labai palankus ne visuomet racionaliam tarpukario Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vertinimui.

 

Manau, kad kaip tik tokiu pavyzdžiu būtų galima laikyti karo laivo „Prezidentas Smetona“ bei viso Lietuvos Respublikos karinio laivyno istoriją. Šiuo darbu nesiekiama kvestionuoti 2017 m. vykusių laivo paieškos darbų. Jie, be jokios abejonės, yra svarbūs vystant povandeninės archeologijos mokslą, Klaipėdos universiteto ir Karinių jūrų pajėgų bendradarbiavimą bei populiarinant istorijos mokslą visuomenėje. Šiuo darbu norima įvertinti realias vienintelio Lietuvos karo laivo bei Lietuvos Respublikos karinio jūrų laivyno technines galimybes ir pasirengimą šalies gynybai regiono valstybių kontekste.

 

Kad būtų galima tai padaryti, išsikeltas tikslas – išanalizuoti lietuviškoje istoriografijoje ir publicistikoje vyraujančias nuomones apie Lietuvos Respublikos karinį jūrų laivyną ir įvertinti jų pagrįstumą.

 

Šiam tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) atskleisti Lietuvos Respublikos politinės ir karinėsvadovybės požiūrį į karinį jūrų laivyną; 2) įvertinti karinio jūrų laivyno sukūrimą ir vystymąsi; 3) pristatyti karo laivo „Prezidentas Smetona“ istoriją.

 

Chronologiškai darbas apima laikotarpį nuo 1927 m., kai iš Vokietijos buvo įsigytas minų traleris M-59, iki 1940 m., kai buvo likviduotas Lietuvos Respublikos karinis laivynas.

 

Rašant darbą naudotasi visais istorikų darbais, skirtais Lietuvos Respublikos kariniam laivynui: 1991 m. žurnale „Trimitas“ išspausdintu Arvydo Pociūno straipsniu „Lietuvos Respublikos karinis laivynas“[1], 2003 m. išleista Gintauto Surgailio knyga „Lietuvos karinis laivynas“, Vytauto Jokubausko monografija „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, taip pat V. Statkaus Čikagoje išleistu darbu „Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940“. Šaltinių bazė gerokai gausesnė.

 

 

 

 

 

Naudotasi straipsniais tarpukario Lietuvos dienraščiuose „Lietuvos Žinios“, „Lietuva“, „Rytas“, taip pat „Kario“ žurnale išspausdintais tekstais. Naudingas buvo ir 1939 m. išleistas Karo technikos valdybos leidinys „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939“. Remtasi ir asmeniniu buvusio laivo „Prezidentas Smetona“ karininko ir vado Povilo Labanausko archyvu, saugomu Čikagoje esančiame Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Visuose naudotuose darbuose aptikta netikslumų ar nesutapimų. Autoriai skirtingai aprašo laivo istorijos, apginklavimo, veiklos detales.

 

Šis darbas taip pat nepretenduoja į „neginčijamą istorinę tiesą“. Jame mėginama pažvelgti į vienintelio nepriklausomoje Lietuvoje turėto karo laivo istoriją per kontraversiškus jo tarnybos Lietuvai istorijos faktus, susiejant jį su autokratinio šalies valdymo istorija bei karo laivybos problema 1927–1940 m. Tuo bus pamėginta dar viena maža detale užpildyti vis dar nepilną mozaiką, kurios bendras vaizdas leis tvirčiau atsakyti į klausimą „kokia gi buvo ta Smetonos Lietuva?“

 

 

O kas per velns ta jūra yra?

 

1923 m. Lietuvos Respublika po sėkmingai suorganizuoto sukilimo prisijungė Klaipėdos kraštą. Turbūt svarbiausias šios karinės ir politinės pergalės rezultatas buvo Klaipėdos uostas – jūriniai Lietuvos vartai į pasaulį. Kartu su gautomis galimybėmis mūsų valstybei iškilo ir nauji iššūkiai, kurių pirmiausias buvo specialistų trūkumas. Nebuvo ne tik specialistų, neturėta nei jūrinių tradicijų, nei aiškiai programiškai apibrėžto valstybės požiūrio į jūros klausimą plačiąja prasme. Kaip ir pačios valstybės atsiradimas, laivyno klausimai imti spręsti iniciatyvomis „iš apačios“. 1923 m. buvusių Rusijos laivyno karininkų Vlado Nagiaus, Teodoro Daukanto, A. Michelevičius ir kitų pastangomis buvo įsteigta Lietuvos Jūrininkų sąjunga, propagavusi laivyno reikalus.[2]

 

Pagrindiniu sąjungos veiklos rezultatu galima laikyti Jūrininkystės skyriaus prie Technikos mokyklos Kaune įsteigimą. Nepaisant blogos „startinės pozicijos“, pradžia buvo gana optimistiška.

 

Pirmieji su ginkluotų laivų poreikiu susidūrė pasieniečiai. Iki tol Lietuvai priklausęs siauras Baltijos jūros ruožas su mažais Palangos ir Šventosios žvejų uostais saugomas nebuvo. 1923 m. liepos 14 d. Klaipėdoje pradėjo veikti Vidaus reikalų ministerijai priklausanti pakrančių apsaugos įstaiga. Įstaigos flotilę sudarė nedideli barkasai „Savanoris“, „Lietuvaitė“ ir 1924 m. įsigytas „Šaulys“. Turimi pajėgumai leido vykdyti patruliavimą tik uosto akvatorijoje arba netoli pakrantės.[3] Pagrindinis pakrančių apsaugos flotilės uždavinys, kaip ir visos sienos apsaugos tarnybos vakarų Lietuvoje, buvo kova su kontrabanda iš Vokietijos. Kontrabandos mastai buvo įspūdingi, o pranešimai apie kontrabandininkų sulaikymo operacijas priminė žinutes iš fronto.

 

Štai, Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas Šneideraitis 1927 m. vasario mėn., duodamas interviu dienraščio „Lietuva“ žurnalistui, pažymėjo, kad 1925 m. pasienio policijos pareigūnai sulaikė 40 tūkst. l, o 1926 m. 30 tūkst. l jūros keliu nelegaliai gabento spirito. Pareigūno vertinimu apie 70 % kontrabandinio spirito buvo gabenama jūra ir tik 15–20 % kontrabandos buvo sulaikoma. Be to, 1926 m. sulaikant ginkluotus kontrabandininkus buvo sužeisti 9 ir žuvo 1 pasienio policijos pareigūnas. Ši dramatiška kova vyko ir jūroje: 1926 m. pasienio policijos laivai dalyvavo 7 ginkluotuose susirėmimuose su kontrabandininkų laivais. Vienas iš policijos laivų buvo pramuštas 17 kartų, o jo kapitonas sunkiai sužeistas. Be kita ko, Šneideraitis savo interviu užsiminė ir apie perkamą laivą „Prezidentas Smetona“. Jis teigė, kad laivo, skirto kovai su kontrabanda, klausimas „... išspręstas ir laivas bus nupirktas.“[4]

 

 

Gera pradžia pusė darbo?

 

Pasienio policijos pajėgumų sustiprinimui reikalingo laivo įsigijimo klausimą vyriausybė išsprendė 1927 m. pavasarį suorganizavusi konkursą. Paskelbus apie ketinimus įsigyti laivą į užsienio šalis buvo išsiųsti paklausimai, o pateiktų pasiūlymų įvertinimui sudaryta komisija, kuriai vadovavo plk. T. Daukantas, išvyko įvertinti siūlomų laivų.[5][6]

 

Kriterijai, pagal kuriuos buvo renkamasi laivą, nėra žinomi, tačiau peržvelgus 1927 m. žurnalą „Karys“ į akis krinta P. Jurgelevičiaus straipsnis „Pirmojo mūsų laivo belaukiant“. Jame trumpai apžvelgiama Lietuvos laivybos istorija, kai „Mūsų senoliai – deja – per maža buvo prisirišę prie jūros, nesuprato jos reikšmės tautos gerovei, jie niekados neturėjo laivyno, todėl jie nesugebėjo to brangaus jūros pakraščio išlaikyti.“[7].

 

Ir realijos „Ir šiandien dar, Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, mūsų tautiečiai dažnai kartoja mūsų senolių klaidas“[8]. Be ditirambų tautininkų valdžiai bei gerokai pagražinto perkamo laivo vaizdo, autorius teigia, kad „Vyriausybė yra nusprendusi tąjį laivą atiduoti krašto apsaugos ministerijai.“[9]

 

Toks laivo „stumdymas“ tarp Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų gali rodyti arba autoriaus nesusipažinimą su realia situacija, arba tai, kad net perkant laivą šalies vyriausybė nebuvo tvirtai apsisprendusi dėl to, kam priklausys naujasis pirkinys – pasieniečiams ar kariuomenei. Antrąjį teiginį pagrindžia keletas faktų. Pirmiausia tai, kad laivo pirkimo komisijos pirmininku pasirinktas kariuomenės atstovas plk. T. Daukantas, o ne pasienio policijos pareigūnas.

 

Antra, 1927 m. gegužės 10 d. laikraštyje „Lietuva“ išspausdintas „Jūrininkų pareiškimas“, kuriame Lietuvos Jūrininkų sąjungos vadovybė prašo vyriausybės „...ant kalbamojo laivo iškelti Lietuvos karo vėliavą; jo vadovybę ir visą jo tarnybą įstatyti į kariškas vėžes“[10]. Šiame pareiškime nuskambėjo ir pasiūlymas laivui suteikti „...mūsų tautos vado – pirmojo ir dabartinio Prezidento Smetonos...“[11] vardą.

 

Pareiškimą, be kitų sąjungos narių pasirašė ir T. Daukantas. Dar vienas argumentas yra rašte minima karo laivo vėliava, kurią tų pačių metų birželio mėnesį Lietuvos Jūrininkų sąjungos teikimu patvirtino Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas.[12] Toks įvykių sutapimas, kai vienu metu buvo nupirktas laivas ir patvirtinta, tuo metu dar net neegzistavusio, karinio laivyno vėliava, leidžia manyti, jog tam tikruose sluoksniuose buvo viliamasi, kad naujasis laivas reikš karinio jūrų laivyno įkūrimo pradžią. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos tik ši prielaida gali paaiškinti, kodėl buvo pasirinktas būtent toks, tik kariniam jūrų laivynui tinkamas, laivas.

 

 

Pasirinktas laivas buvo 1917 m. G. Seebeck laivų statykloje Gėstemiunde, Vokietijoje, pastatytas 525 tonų vandens talpos minų gaudytojas „M-59“. Už laivą buvo sumokėta 289 000 Lt.[13]. Už perkamą laivą mokėta iš 1927 m. valstybės biudžeto, kurį sudarė 229,5 mln. litų, iš jų 19,3 mln. buvo skirta Vidaus reikalų, o 38,2 mln. – Krašto apsaugos ministerijai[14].

 

Pirmojo pasaulinio karo metu šio tipo laivai Vokietijoje būdavo ginkluoti dviem 105 mm artilerijos pabūklais. Pagal Versalio sutartį laivas buvo nuginkluotas, tad Lietuvai atiteko be pabūklų. Anglimis kūrenamas 60 metrų ilgio, 7,3 m pločio, 2,5 m grimzlės laivas galėjo išvystyti 17 jūrmylių per valandą greitį, kuro atsarga – 120 tonų anglies (per valandą laivo katilai sunaudodavo 1 toną anglies). Laivas, savo rezervuaruose galėjo gabenti iki 50 t gėlo vandens. Įgulos poreikiams (maisto gamybai, centriniam šildymui, prausykloms, pirtims, tualetams, gėrimui) vienai parai reikėdavo 2 t gėlo vandens. Laivo mechanizmams vienai darbo valandai reikėjo dar 1 t vandens. Atsižvelgiant į vandens atsargų ir jo sunaudojimo santykį akivaizdu, kad ilgiems plaukiojimams laivas netiko.[15]

 

Laivo įsigijimo klausimas buvo gana plačiai nušviečiamas to meto Lietuvos spaudoje. Čia ypač ryškiai ir aktyviai reiškėsi oficiozas „Lietuva“. 1927 m. birželio 7 d. „Lietuvos“ numeryje pranešama, kad Vilhelmshafene, Vokietijoje, „ant laivo „Prezidentas Smetona“ pakelta Lietuvos vėliava“.[16] Į Lietuvą laivas parplukdytas 1927 m. birželio 17 d. „Lietuva“ skelbė, kad laivo atvykimas sukėlė didelį klaipėdiečių susidomėjimą, o patį laivą, jam atvykus, įvertino kaip „didelį ir darantį gražų įspūdį“[17]. Opozicinės spaudos reakcija ir vertinimas, išvydus pirkinį, nebuvo tokie entuziastingi. Jie svyravo nuo rezervuotų iki atvirai neigiamų. Štai krikščionių demokratų  „Rytas“ rašė: „... ilgas, juodos spalvos, be jokių pagražinimų, labai panašus į italų kreiserius <...> Kadangi jis yra gana didelis, todėl manoma, kad policija kontrabandininkams gaudyti vargu, ar galėsianti juo pasinaudoti.“[18] Šioje vietoje reikia įterpti, kad „juodą kreiserišką“ išvaizdą laivui suteikė juoda derva, kuria po karo, siekiant išvengti korozijos, buvo padengtas nebenaudojamas laivas.

 

1927 m. liepos 1 d. liaudininkų dienraštyje „Lietuvos Žinios“ aprašytos Klaipėdos gyventojų reakcijos į naują Lietuvos Respublikos pirkinį. „Vokiečiai su pajuoka, o mes su širdgėla žvelgiame į šį aplamdytą, sulopytą, aprūdijusį (aprūdijusios dalys užteptos), pasvirusiais kaminais ir t. t. laivą. Įspūdis kuo nuosunkiausias, o ir laivo vardas, kurio tikslas kovoti su kontrabanda, ne visai atitinkamas“[19]. Taigi, vos tik atvykęs, laivas tapo diskusijų objektu. Diskutuojama buvo ne tik dėl apverktinos jo būklės ir išvaizdos, bet ir dėl galimybių atlikti numatytas užduotis. Liepos mėnesį netoli Klaipėdos vyko laivo bandymai, apie tai su sau būdinga pompastika pirmuose puslapiuose visuomenę informavo „Lietuva“[20].

 

Dar vienas pikantiškas laivo tarnybos Lietuvoje pradžios momentas – laivo krikšto istorija. Spaudoje buvo minima, kad „naujojo“ laivo krikšto ceremonija vyks liepos mėnesį[21], o „Rytas“ net nurodė tikslią datą ir progą – liepos 10 dieną, kai buvo planuotas šalies Prezidento vizitas į Klaipėdoje vykusios Didžiosios ūkio pramonės ir prekybos parodos atidarymą bei 7 pėstininkų pulko šventę[22]. Liepos 14 d. „Lietuva“ išsamiai aprašė Antano Smetonos vizitą pamaryje, kur apie laivo krikštynas neužsimenama nei žodžiu[23]. Galima tik numanyti, kad atsižvelgę į apgailėtiną laivo išvaizdą organizatoriai nesiryžo oficialaus renginio metu pristatyti Respublikos Prezidentui jo bendravardžio šalies flagmano.

 

Galima trumpai apžvelgti, kaip Lietuvos pirkinys atrodė tuometiniame Europos šalių karinių jūrų laivyno vystymosi kontekste. Čia situacija taip pat nebuvo vienareikšmiška. Štai, pavyzdžiui, 1927 m. sausio mėn. „Lietuvos“ numeryje aprašomos Suomijos parlamente dėl laivyno plėtros vykstančios batalijos. Pagal 1920 m. vyriausybės parengtą karo laivyno statybos programą, Suomijoje turėjo būti pastatyti 4 torpedų naikintojai, 8 dideli ir 30 mažųjų torpedinių laivų, 4 povandeniniai, 6 pakrančių apsaugos ir 2 pagalbiniai laivai. Bendra projekto suma – 550 mln. markių (140 mln. lt). Po parlamento pataisų laivyno plėtros planas smarkiai sumažintas paliekant 1 kanoninį laivą, 4 povandeninius ir 4 torpedinius laivus. Parlamentui nepatvirtinus Tulenheimo vadovaujamos vyriausybės karo laivyno plėtros programos, ši atsistatydino [24] .

 

Tuo tarpu Belgija žengė nusiginklavimo keliu. Ji grąžino Prancūzijai iš jos anksčiau gautą kreiserį, o vyriausybė jau dairėsi pirkėjų dar likusiems dešimčiai torpedinių katerių, kuriuos pardavus planuota galutinai likviduoti karinį laivyną[25].

 

Tų pačių metų vasario mėn. „Lietuva“ pasakoja apie Lenkijos karinį jūrų laivyną. Ir čia skirtumai akivaizdūs. Straipsnyje pabrėžiama, kad Pilsudskio sprendimas kurti karo laivyną buvo priimtas 1918 m., kai Lenkija dar neturėjo išėjimo į Baltijos jūrą. Straipsnyje aprašoma laivyno plėtra, kuri vyko perkant ar gaunant dovanų 13 karo laivų bei užsakant 4 naujų laivų, iš jų 2 povandeninių, statybą Prancūzijoje. Straipsnyje aiškiai juntamos pavydo, susimaišiusio su neslepiama piktdžiuga, gaidelės, kurios visiškai nekelia nuostabos žinant tuomečius Lenkijos ir Lietuvos santykius.[26]

 

1927 m. gegužės 10 d., išspausdinęs jau minėtą Lietuvos Jūrininkų sąjungos kreipimąsi į šalies vyriausybę, oficiozas informavo savo skaitytojus, kad iš Prancūzijos į Latviją išsiųsti du jai pastatyti povandeniniai laivai[27].

 

Lietuvoje 1927 m. vasarą teko spręsti „Prezidento Smetonos“ kapitalinio remonto klausimą. Pirmiausia nuspręsta laivą perdažyti. Konkursą laimėjusi Klaipėdos įmonė „Rock“ su šia užduotimi susidorojo per 4 mėn. Nuo laivo teko nušveisti „kreiserišką“ išvaizdą jam teikusį dervos sluoksnį. Perdažius atėjo eilė kapitaliniam laivo remontui. Jo metu laivo mechanizmai buvo išardyti ir perrinkti, netinkami naudoti – pakeisti, katilai ir garo vamzdžiai uždengti izoliuojančios medžiagos sluoksniu. Sutvarkytos gyvenamosios patalpos laivo karininkams ir jūreiviams. Įrengti maisto, įrangos, drabužių, virvių ir kitokie sandėliai, virtuvės patalpa. Taip pat laive buvo atnaujinta ir navigacinė bei stebėjimo įranga: įrengtas kompasas-pelengatorius, šalia jo pastatytas prožektorius. Įdiegtas garinis inkarų traukimo mechanizmas[28].

 

1927 m. spalio 28 d. policijos inspektoriaus Girštauto pirmininkaujama komisija išbandė laivą. Komisijos nuomone laivo remontas buvo atliktas gerai, o laivo mechanizmai ir mašinos buvo tvarkingi. Laivas buvo perduotas sienų apsaugai[29].

 

Laivo tarnybos pradžia pakrančių apsaugoje buvo ne mažiau skandalinga ir kontraversiška nei pati jo įsigijimo istorija. Autoriai kiek miglotai aprašo 1927 m. lapkričio įvykius. Štai G. Surgailis savo knygoje mini, kad po kapitalinio remonto laivas į pirmąjį savo plaukiojimą kartu su lietuvių įgula išplaukė 1927 m. lapkričio 4 d.[30] V. Butkus straipsnyje „Kario“ žurnale pasakoja, kad pirmojo plaukiojimo metu laivas į jūrą išplaukė netinkamai parengtas, neturėdamas parengtos įgulos. Todėl, kilus audrai, laivo vadas nedrįso plaukti per uosto vartus. Laivui teko kelias dienas praleisti atviroje jūroje laikantis pirmagaliu prieš bangas. Per tą laiką buvo sudegintos ne tik laivo anglių atsargos, bet ir baldai bei visos medinės laivo dalys[31]. G. Surgailis taip pat mini, kad laivas „kovos krikštą“ gavo sulaikydamas turkų laivą „Hassan Bier“, tačiau jis nesujungia šių dviejų įvykių į vieną epizodą.

 

Štai koks vaizdas atsiskleidžia sklaidant tų dienų Lietuvos spaudą. Lapkričio 5 d. „Lietuvos“ žurnalistai skuba paneigti Kaune kilusius gandus dėl išvakarėse į jūrą išplaukusio ir nuskendusio laivo „Prezidentas Smetona“.[32] Straipsnyje aprašoma spiritą gabenusio kontrabandininkų laivo „Hassan Bier“ gaudynių istorija. Laivas buvo sulaikytas pasieniečių, į jį,  vadovaujami ltn. Tamašausko, persikėlė septyni „Prezidento Smetonos“ įgulos nariai.

 

Sugedęs laivas buvo buksyruojamas į Klaipėdos uostą, tačiau dėl audros nutrūko ir dingo atviroje jūroje. Buvo manoma, kad jis nuskendo kartu su įgula ir išsilaipinusiais Lietuvos jūreiviais. „Prezidentas Smetona“ į uostą grįžo lapkričio 5 d., pasak laikraščio, „nenukentėjęs.“[33] Lapkričio 8 d. „Lietuvos“ numeryje buvo pranešta, kad nepaisant audros, lapkričio 6 dieną „Prezidentas Smetona“ išplaukė į jūrą ieškoti dingusių savo įgulos narių bei kontrabandininkų laivo. Be laivo vadovybės išplaukė ir Klaipėdos pasienio policijos vadas Šneideraitis bei Uosto direkcijos kapitonas Stulpinas[34]. Spauda informavo apie dingusių mūsų jūreivių likimą. Jie, nutrūkus laivui, dreifavo Latvijos teritoriniuose vandenyse, buvo apšaudyti tenykštės pakrančių apsaugos, o vėliau jūros buvo nunešti į Dancigo uostą.

 

 

Apšaudymo metu sužeistas bocmanas ltn. Tamašauskas ir audros metu susižeidęs mašinistas Freidmanas paguldyti į Dancigo ligoninę, likę įgulos nariai perduoti Lietuvai[35]. Kontrabandininkai, laivui pasiekus Dancigą, išsibėgiojo. Kadangi nuo lapkričio 8 d. spauda rašė tik apie dingusius jūrininkus bei kontrabandininkus, darytina prielaida, kad laivas buvo nuniokotas antrojo išplaukimo metu, kai buvo mėginama ieškoti dingusių įgulos narių, o patį įvykį buvo mėginama nuslėpti.

 

Nenorint visuomenėje kelti dviprasmiškų asociacijų laivo pavadinimas, greičiausiai, buvo viena pagrindinių šios konspiracijos priežasčių. Pasak autorių, laivas po šių nuotykių ilgai „ilsėjosi“ Danės upėje, vėliau remontuojamas buvo Klaipėdos uosto dirbtuvėse.[36] Dar vienas netiesioginis įrodymas, kad incidento išties būta, yra lapkričio mėnesį spaudoje pasirodę pranešimai, kad „Prezidento Smetonos“ vadas A. Daugirdas yra atleidžiamas iš pareigų, o į jo vietą skiriamas mjr. A. Kaškelis.[37]

 

Po remonto laivo tarnyba taip pat nebuvo labai sėkminga – paaiškėjo, kad laivo katilų dūmai puiki perspėjimo priemonė kontrabandą gabenusiems nusikaltėliams. Pastebėjus iš laivo virstančius dūmų kamuolius tapdavo aišku, kad laivas rengiasi išplaukti, tad kontrabandos srautas nutrūkdavo. Be to, laivo išlaikymas nebuvo pigus, 1927–1930 m. šalies biudžetui „Prezidentas Smetona“ atsiėjo daugiau nei 1 mln. litų.[38] Minų traluotojas nebuvo pakankamai greitas vaikytis galingus motorus, turinčius kontrabandininkų katerius, tad 1932 m., pasienio policijai įsigijus naujų, modernių katerių, Vidaus reikalų ministerija laivą perkėlė į rezervą. Taip baigėsi „Prezidento Smetonos“ tarnyba Lietuvos pakrančių sargyboje.[39]

 

Paduok, sesute, kardą! Šaukimas į kariuomenę.

 

Nebenaudojamu laivu iškart susidomėjo Krašto apsaugos ministerijos atstovai. Jau tų pačių metų liepos mėn. plk. A. Michelevičius, einantis Vyriausiojo štabo valdybos I skyriaus viršininko pareigas, parašė raportą dėl „Prezidento Smetonos“ perdavimo tikslingumo. Raporte, be kita ko, teigiama, kad laivas gali būti panaudotas uosto ir pakrantės gynybos užduotims vykdyti bei kovai su priešo lėktuvais ir povandeniniais laivais. Taip pat nurodoma būtinybė jį perginkluoti.[40] 1939 m. išleistame Karo technikos valdybos leidinyje „Karo technikos dalių dvidešimtmetis“ rašoma, kad po pasienio policijos laivo „Prezidentas Smetona“ išformavimo „buvo paleisti nepamatuoti gandai apie laivo senumą ir netinkamumą plaukioti“[41]. Tai rodo, kad diskusijos dėl tolimesnio laivo likimo vyko, o nuomonė apie jo tinkamumą nebuvo vienbalsė.

 

Laivo techninę būklę įvertinusi komisija konstatavo, kad jis gali būti naudojamas iš karto, tik rekomendavo perdažyti dugną ir išorės dalis bei atlikti katilų ir garo vamzdžių hidraulinius bandymus. Pasienio policija Krašto apsaugos ministerijos atstovams iškart pareiškė, kad laivo ginkluotė (2 37 mm ir 1 57 mm artilerijos pabūklas bei kulkosvaidžiai) ir dalis būtino inventoriaus perduodama kariuomenei nebus. [42]

 

Vėlesni įvykiai parodė, kad plk. Michelevičiaus raportas buvo, švelniai tariant, perdėm optimistinis. Laivas iki pat nepriklausomybės netekimo taip ir netapo net pilnaverčiu mokomuoju laivu. O techninę būklę vertinusios komisijos išvados taip pat buvo gerokai „pritemptos“ prie norimos matyti situacijos, siekiant bet kokia kaina gauti geidžiamą „žaislą“, neatsižvelgiant nei į būsimas išlaidas, nei į jo reikalingumą. Po laivo perdavimo iš Vidaus reikalų į Krašto apsaugos ministerijos balansą 1933 m. sausio 19–23 d., prasidėjo laivo „kelionė“ per Krašto apsaugos ministerijos biurokratinius rifus. Laivo prižiūrėtoju (ne vadu!) buvo paskirtas mjr. A. Kaškelis, kuris, tuo pačiu metu iki 1934 m. liepos mėn., ėjo pareigas ir Klaipėdos komendantūroje.[43] Pats laivas priklausė šarvuočių rinktinei. Tai, savo ruožtu, rodė „laivyno klausimo svarbą“ aukščiausiajai karinei šalies vadovybei.

 

1934 m. vasarą nusekus vandeniui tvirtovės griovyje ten stovėjęs laivas dugnu atsirėmė į dumblą. Į prašymą pagilinti griovį Susisiekimo ministerija ir Uosto direkcija atsakė, kad lėšos tokiems darbams nėra numatytos, o uosto gilinimo darbų direktoriaus atsakymas gana tiksliai atspindėjo tikrąjį šalies vadovybės požiūrį į laivą ir karo laivyną apskritai – buvo pasiūlyta laivo stovėjimui susirasti kitą vietą.[44]

 

Po daugybės raštų ir raportų laivas rugpjūčio – rugsėjo mėn. buvo remontuojamas Liepojoje. Tačiau jokio aiškumo, kada laivas taps karo laivu, nebuvo. Taip, 1934 m. pabaigoje, dar viena komisija, įvertinusi laivo būklę, sudarė reikiamų remonto darbų sąrašą, kurį iš viso sudarė 43 punktai. Be to, buvo numatyti ir būtini darbai laivo apginklavimui atlikti. Numatyta įrengti 2–75 mm lauko patrankas ir 2–20 mm zenitines patrankas kartu su ugnies valdymo bei ryšio įranga. Remontas prasidėjo tik kitų metų gegužės mėn. Remonto darbai truko iki 1935 m. spalio mėn. Ir čia netrūko nesusipratimų. Pabaigus remonto darbus paaiškėjo, kad darbų kaina „netikėtai“ padidėjo 1,5 karto. Uosto direkcija mėgino pasipelnyti vykdydama karinį užsakymą. Kilusius nesusipratimus pavyko išspręsti be teismų.[45]

 

Kol vyko remonto darbai, įvyko ir kai kurie esminiai struktūriniai pokyčiai. 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vadas savo įsakymu įsteigė mokomąjį karo laivą „Prezidentas Smetona“. Jau minėtame leidinyje „Karo technikos dalių dvidešimtmetis“ buvo džiūgaujama, kad „įvesta nauja ir ypatinga mūsų ginkluotųjų pajėgų rūšis – karinis laivynas“.[46] Tačiau, vertinant šį įvykį blaiviai, tampa aišku, kad joks karinis laivynas Lietuvoje taip ir neatsirado. Nebuvo sukurtas laivyno valdymo elementas – štabas su jam priklausančiais planavimo, žvalgybos ir aprūpinimo skyriais. Pats laivas buvo pavaldus karo technikos viršininkui. Todėl mokomojo laivo negalima laikyti atskira kariuomenės rūšimi. Ir ši data gali būti laikoma tik labai simboline Lietuvos karinio laivyno pradžia.

 

 

Mažas kelmas didelio vežimo neverčia.

 

Karo laivo įsteigimas palengvino laivo vadovybės ir įgulos kasdieninius administracinius darbus, tačiau neišsprendė pagrindinio klausimo – laivo apginklavimo.

 

Dar 1935 m. spalį ginklavimo viršininkas gavo griežtą kariuomenės vado Stasio Raštikio raštą, kuriame buvo reikalaujama paspartinti jau du metus vykstantį laivo apginklavimą ir paruošimą.[47] Ir jau mėnesio pabaigoje laive atsirado 20 mm pabūklai „Orlekon“. Tačiau ginklai buvo įrengti ant netinkamų lafetų, todėl jie negalėjo būti naudojami net prieš didelį neginkluotą taikinį. Tinkami lafetai buvo pagaminti tik 1937 m.[48] Nepaisant to, kad dar perimant laivą iš pasienio policijos buvo numatyta būtinybė apginkluoti jį 75 mm pabūklais, niekas neskubėjo vykdyti šių jūrininkų „užgaidų“. Žvelgiant šių dienų akimis biurokratinis krašto apsaugos mechanizmas stebino savo inercija ir lankstumo stoka. Laivo vadovybė ir Ginklavimo valdyba 1936 m. susirašinėjo apie laivo poreikį gauti artilerinę ginkluotę, tačiau reikalai taip ir nepasikeitė.

 

Tarybinė kariuomenė, okupavusi šalį, perėmė laivą, ginkluotą tik 2 20 mm „orlekonais“. Bent dalies aukščiausios karinės vadovybės požiūris į laivą buvo daugiau nei skeptiškas. Štai kariuomenės tiekimo viršininkas div. gen. Zenonas Gerulaitis teigė, kad net kulkosvaidžiu peršaunamo ir nuskandinamo laivo geriau apginkluoti ir nevertėjo.[49] Iki pat okupacijos nebuvo sugebėta įsigyti ir jūrinių minų, kurios galėjo būti panaudotos teritoriniams vandenims minuoti. Tuometį šalies atsilikimą nuo kaimynų rodo ir tas faktas, kad 1936 m. renkantis potencialias minas, vienas iš svarstomų variantų buvo Latvijoje gaminamos jūrinės minos.[50]

 

Blaiviai savo galimybes vertino ir patys jūrininkai. Karo atveju laivas tampa 6-ojo pėstininkų pulko vado operacinio pavaldumo vienetu. Pasienio policijos laivai turėjo tapti pavaldūs „Prezidento Smetonos“ vadui. 1936 m. lapkričio mėnesį mjr. A. Kaškelis savo raporte 6-ojo pėstininkų pulko vadui nurodė, kad laivo ginkluotė, ryšių ir stebėjimo įranga neleido jam atlikti Klaipėdos uosto kontrolės užduočių. Taip pat rašte buvo minima, kad ir pasienio laivų ginkluotė yra per silpna.[51] Reikia paminėti, kad kiekvienas iš pasienio policijos laivų, turėdamas 37 mm ar 57 mm artilerijos pabūklus, savo ginkluote lenkė mūsų „flagmaną“.

 

Galima teigti, kad neturėdamas tinkamos ginkluotės: stambaus kalibro artilerijos pabūklų, jūrinių minų ir pan., laivas „Prezidentas Smetona“ negalėjo atlikti karo laivynui reikalingų kovinių laivo dalių specialistų rengimo funkcijos.

 

Iki pat Klaipėdos krašto netekimo nebuvo išspręstas ir uosto klausimas. Laivo vadas Kaškelis buvo sudaręs kariniam uostui įrengti reikiamų darbų sąrašą ir sąmatą. Buvo apskaičiuota, kad karinio uosto įrengimas šalia uosto vartų kainuotų 2,8 mln. Lt. Priežastys, vertusios galvoti apie atskirą karinį uostą, buvo dvi: taktinė – reikalavusi dislokuoti laivą ten, kur jis būtų pridengtas nuo stebėjimo ar apšaudymo bei turėtų galimybę greitai išplaukti į atvirą jūrą. Antroji priežastis buvo itin neigiamas uosto valdybos požiūris į karo laivo buvimą uoste. Uosto direktorius atvirai prašė karo technikos viršininko surasti laivui kitą stovėjimo vietą vietoje naudojamos Darbų uoste.[52]

 

Į dar vieną incidentą laivas pateko jau 1937 m., kai rugpjūčio 17 d., staiga kilus audrai, laivas, netoli Šventosios, buvo išmestas į krantą. Ant seklumos laivas stovėjo 10 m nuo kranto. Laivo vardas dar kartą sukėlė visiems papildomų bėdų. Situacija buvo sudėtinga, o klausimas itin delikatus – dėl laivo likimo teko tartis su šalies Prezidentu. Šis nutarė gelbėti bendravardį, o kartu, matyt, ir savo orumą. Kaip savo knygoje teigia V. Statkus, vokiečių Dancigo radijas šaipėsi skelbdamas, kad „visas Lietuvos karo laivynas išmestas į krantą.“ Autorius taip pat nurodo ir tai, kad laivo ištraukimą vykdžiusi Vokietijos bendrovė už atliktus darbus gavo pusės laivo vertės mokestį – 100 tūkst. litų.[53]

 

1939 m. kovo 22 d. laivas skubiai paliko Klaipėdos uostą, kurį netrukus užėmė Vokiečių pajėgos. Be uosto likęs laivas pasuko Šventosios link. Tačiau ir čia nerado saugaus uosto – įplaukti į uostą laivui neleido per didelė grimzlė. Iki liepos mėnesio kol latvių pastangomis buvo pagilinta uosto akvatorija laivas plaukiojo jūroje arba glaudėsi Latvijoje, Liepojos uoste. Šią situaciją savo gyvenimo aprašyme tuometinis laivo vado pavaduotojas P. Labanauskas papasakojo taip: „1939 m. kovą Vokietija užėmė vienintelį Lietuvos uostą Klaipėdą (Mėmelį). Laivas „Prezidentas Smetona“, kurio vado pavaduotoju, o vėliau vadu buvau aš, pabėgo į jūrą ir neturėdamas uosto turėjo klajoti Baltijos jūroje keturis mėnesius“.[54]

 

1939 m. liepą laivas grįžo į pagilintą Šventosios uostą. 1939–1940 m. žiemos audros įėjimą į uostą vėl užnešė smėliu, kuris buvo išvalytas tik 1940 m. vasaros pradžioje. Čia kartu su visa kariuomene laivas sutiko sovietinę okupaciją. Pokyčiai prasidėjo iškart: jau birželio 19 d. iš laivo pavadinimo dingo žodis „Smetona“, vėliau „Prezidentas“ tapo „Pirmūnu“. Tuometinis laivo vadas P. Labanauskas, kaip ir dalis Lietuvos visuomenės, matyt, dar nelabai suvokė, kas nutiko. Tad kiek ironiškai skamba ir jo raštas karo technikos viršininkui, kuriame jis siūlo naują laivo pavadinimą – „Pilėnai“. Atsipeikėta liepos 20 d., kai į laivą atvyko paskirtas Raudonosios armijos politinis vadovas, o Šventojoje esanti sovietų karinė įgula 20 val. pareikalavo, kad „Pirmūno“ įgula išsikeltų į krantą, o laive išstatė savo sargybas.

 

Tos pačios dienos vakare, 20 val.30 min., suprasdami, kur link krypsta situacija, iš laivo pabėgo jo vadovybė: laivo vadas kpt. ltn. P. Labanauskas, kpt. ltn. V. Kuizinas ir j. ltn. R. Nakas. Burine jachta „Nijolė“ jie pasiekė vokiečių okupuotą Klaipėdą. 1940 m. rugpjūčio 3 d. karo technikos viršininkas gavo l. e. krašto apsaugos ministro pareigas brg. gen. A. Čepo įsakymą karo laivą „Pirmūnas“ perduoti Šventojoje esančiai Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos kariuomenės vadovybei. Rugpjūčio 6 d. buvo pasirašytas laivo perdavimo aktas, laivą perdavė laivo raštvedys – ūkio skyriaus viršininkas ltn. A. Kijauskas ir j. ltn. J. Teleiša. Tokia buvo „tautinio“ laivyno pabaiga.

 

Šaukštas medaus deguto statinėje.

 

Nežiūrint į tai, kad tarpukario Lietuvos karinio laivyno pasiekimai buvo išties minimalūs, negalima visko piešti vien juodomis spalvomis. Buvo ir viltį teikiančių asmenybių bei procesų, kurie, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, tikrai turėjo potencialo pradėti ne niekam nereikalingo parodomojo, o realaus karo laivyno kūrimą. Pirmiausia reikėtų paminėti senosios jūrininkų kartos atstovus, įkūrusius jau minėtą Jūrininkų sąjungą.

 

Vienas iškiliausių – Teodoras Daukantas – karys, politikas, mokslininkas. 1937 metais atlikęs išsamią studiją jis pateikė Lietuvos karinei vadovybei memorandumą „Mūsų pajūrio sienos gynimo klausimu“.[55] Savo darbe jis pagrindė ekonominę ir politinę Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai, akcentuodamas jo svarbą strateginei valstybės logistikai karo atveju.

 

Pagrindinė T. Daukanto mintis – Klaipėdos kraštas turi būti ginamas, net neturint visiškos garantijos, kad jis bus apgintas, kadangi „Net pralaimėjusi mūšį tauta, kaip pvz., serbai greičiau atgaus prarastas žemes, nei, kad juos be kovos apleidusi“.[56] Savo darbe T. Daukantas sudarė galimus priešo veiksmų eigos variantus blokuojant Klaipėdos uostą ir išlaipinant desantus Lietuvos pakrantėje. Atlikęs žvalgybinį mūšio lauko vertinimą jis sudarė du galimus pajūrio gynybos planų variantus: sausumos, kai pakrantę gintų tik sausumos pajėgos, ir jūros–sausumos, kai gynybą vykdyti planuota bendrais laivyno ir sausumos pajėgų veiksmais. Remiantis autoriaus pateiktais ekonominiais argumentais – gynybos priemonių kainos palyginimu – tampa akivaizdu, kad pigesnis buvo jūros–sausumos variantas (65 mln. Lt prieš 150 mln. Lt) kuriant su kranto apsaugos pajėgomis sąveikaujantį laivyną.[57]

 

Dar vienas labai daug vilčių teikęs procesas buvo Italijoje ir Prancūzijoje vykdytas karinio laivyno karininkų rengimas. 1928 metais, padedant gen. ltn. T. Daukantui, į Italijos jūrų karo mokyklą išsiųsti pirmieji kadetai. Jais tapo jauni Kauno jūrų skautų vadai P. Labanauskas ir V. Kuizinas. Mokslus Italijoje karininkai baigė 1931 m. Vėliau, atlikę plaukiojimo praktiką povandeniniuose ir antvandeniniuose Italijos ir Prancūzijos karo laivuose, jie grįžo tarnauti į Lietuvą. 1938 m. į Prancūzijos karinio jūrų laivyno mokyklą studijuoti išsiųsti V. Lapas ir R. Nakas.[58] Karinis išsilavinimas, gautas gilias jūrines tradicijas turinčiose šalyse, buvo tarsi šviežio oro gurkšnis Lietuvos laivynui. Štai 1939 metų vasario mėn. ltn. V. Kuizinas parengė memorandumą[59] dėl Lietuvos pajūrio gynybos bei laivyno plėtros. Darbas, kuriame autorius apskaičiuoja Lietuvai reikalingų jūrinių gynybos priemonių poreikį, kur kas konceptualesnis nei ankstesni mjr. A. Kaškelio pasiūlymai,[60] V. Kuizinas įrodinėjo, kad Lietuvai reikia ir ji pajėgi išlaikyti 2 patranklaivius, 2 povandeninius laivus, 4 tralerius ir 6 katerius.

 

Buvo apskaičiuota, kad valstybė tokio karinio laivyno išlaikymui per metus išleistų 5 mln. Lt arba 10 % sausumos pajėgoms skiriamų lėšų. Šis, kaip ir T. Daukanto parengtas, dokumentas taip ir liko dokumentu. Savo knygoje „Mažųjų kariuomenių“ galia ir parlamentarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“ V. Jokubauskas tokį atsainų šalies vadovybės požiūrį į karinio laivyno plėtrą grindžia dviem aspektais. Pirma, karinė Lietuvos doktrina nenumatė pasienio ruožų gynybos, planuota ginantis trauktis į šalies gilumą.[61] Šioje vietoje autoriui galima oponuoti prisiminus T. Daugirdo argumentus dėl uosto, kaip svarbaus šalies aprūpinimo punkto, reikšmės. Tačiau savo vidaus ir užsienio politikos dėka A. Smetonos valdoma šalis buvo atsidūrusi tokioje padėtyje, kad užsienio pagalbos laukti nebuvo iš kur. Antra, nebūta mūsų šalies ir  ūkininkų bei žemdirbių santykio su jūrinėmis tradicijomis.[62]  Tai ir galėjo pakeisti užsienio šalyse išsilavinimą gaunantys mūsų specialistai.

 

Net ir savo tarnybą Lietuvai šie jauni karininkai pabaigė ne taip, kaip daugelis jų kolegų. Kaip jau buvo minėta 1940 m. liepos 20 dienos vakare laivo vadas kpt. ltn. P. Labanauskas, kpt. ltn. V. Kuizinas ir j. ltn. R. Nakas burine jachta „Nijolė“ pasitraukė į vokiečių okupuotą Klaipėdą.[63] Ši data yra dar viena istorinė kontraversija. Pats P. Labanauskas savo 1990 m. laiške Lietuvos ambasadai Vašingtone[64] ir savo penktajame dešimtmetyje rašytame gyvenimo aprašyme[65] šio pabėgimo datą nurodo liepos 19 d. Iš laivo karininkai pasitraukė kartu su kovine laivo vėliava. Tai buvo vienintelis atvejis 1940 m., kai dalinio vėliava nebuvo palikta priešo ar likimo malonei. Kitos Lietuvos kariuomenės pulkų vėliavos, išformuojant kariuomenę ir reorganizuojant ją į 29 teritorinį šaulių korpusą, buvo perduotos saugojimui į Karo muziejų.[66]

 

Toks okupanto požiūris, kai okupuotos šalies ginkluotųjų pajėgų kovinės vėliavos netampa trofėjumi, vertintinas dvejopai. Viena vertus, matyt, čia buvo svarbus politinis momentas – paėmus vėliavas bus sunku ginčyti patį okupacijos faktą. O, kaip žinia, 1940 metų įvykius buvo stengiamasi vaizduoti visaip, bet tik ne kaip okupaciją. Antra vertus, tai galima priimti ir kaip savotišką paniekos ženklą priešininkui, kuris net neišdrįso pasirodyti kovos lauke, kaip, tarkim, jo šiaurinis kaimynas Suomija. Suprask – tokios kariuomenės vėliavos net nevertos būti trofėjais. Išgabenta vėliava, kartu su P. Labanausko asmeniniu ginklu – laivyno karininko kardu, atsirado JAV, privačioje kolekcijoje, priklausančioje lietuvių kilmės amerikiečiui Henri Gaidžiui.[67] Tiesa, kol kas šių istorinių reliktų autentiškumas nėra patvirtintas ekspertų. Pasitraukusių karininkų likimai taip pat geras pavyzdys šiai temai. Jie susiklostė labai skirtingai. Apie V. Kuiziną žinių neišliko. Yra žinoma tik tai, kad jis gyveno Švedijoje.[68]

 

P. Labanauskas gyveno JAV, buvo vienas iš „Amerikos balso“ programų lietuvių kalba įkūrėjų, tad už Lietuvos laisvę jis „kovėsi“ informacinio karo fronte. Dramatiškiausiai susiklostė jauniausiojo karininko R. Nako likimas. 1941 m. hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą jis grįžo namo. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo antinacinėje rezistencijoje – buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. 1943 m. pusę metų kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Nuo 1944 m. dalyvavo Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikloje. 1945 m. suimtas sovietinio saugumo. 1945 m. rugpjūtį karinis tribunolas R. Naką, už antitarybinę veiklą, nuteisė dešimčiai metų nelaisvės.[69] Taigi galima teigti, jog P. Labanausko ir jo kolegų, kad ir simbolinis nepaklusimas okupantui, pasitraukiant su laivyno vėliava, taip pat tolimesnė jo bei R. Nako veikla bent iš dalies atpirko valstybės į juos investuotas lėšas bei išskyrė šiuos karinio laivyno karininkus iš tūkstančių kitų Lietuvos karininkų, kurie, vietoje pasyvios rezistencijos ar rizikingo ir beviltiško aktyvaus pasipriešinimo, pasirinko patogų ir tylų gyvenimą emigracijoje ar dar blogiau – tremtį ir mirtį nesipriešinant.

 

Vienas jūroje – ne karys. Vietoje išvadų.

                                

Trumpai apžvelgus karo laivo „Prezidentas Smetona“ istoriją ir nesėkmingus to meto šalies valdžios bei visuomenės mėginimus sukurti karinį jūrų laivyną Lietuvoje, galima daryti šias išvadas:

 

  1. Politinė ir karinė Lietuvos Respublikos vadovybė neturėjo sisteminio požiūrio į karinį jūrų laivyną.
  2. Šalies gynybos lėšos, skiriamos laivyno reikalams, buvo nepakankamos.
  3. Karinio laivyno vystymąsi stabdė vidinis kariuomenės biurokratizmas, siauras karinės valdininkijos požiūris ir inercija.

 

Pagrindinė išvada reziumuojant tai, kas jau buvo paminėta – laivas „Prezidentas Smetona“ ir karinis laivynas – nėra sėkmės istorija. Laivą galima laikyti to meto Lietuvos politinės sistemos simboliu. Pasenęs, neefektyvus, tapęs savo vardo įkaitu, naudojamas išskirtinai reprezentaciniams tikslams: žavėti visuomenę parodomuoju „parketiniu“ blizgesiu ir sudaryti įspūdį, kad šalis turi tai, ko išties joje nė kvapo nėra. Savo ruožtu, tuometė visuomenė nestokojo entuziazmo dažnai naiviai tikėdama skambiais, bet pagrindo neturinčiais šalies valdžios lozungais. Čia norisi įterpti naivų 1927 m. vasarą, kai gavus pirmąjį karo laivą visuomenė tikėjo, kad tai mūsų stipraus karo laivyno pradžia, „Kario“ žurnale išspausdintą eilėraštuką, kuris, deja, netapo pranašišku.

 

Karo laivui „Prezidentas Smetona“

Koks tas yra laivas mūsų

Kurs jau atplaukė iš Prūsų

Apie jį maž ką žinau -

Bet ir tą jums pasakau

Tas laivas bus labai laimingas

Jau pats jo vardas toks garbingas

Jis gražus kaip gilios senovės

Mūs buvo Lietuvių tvirtovės.

Kada jis plauks arba sustos

Jo vėliava vis plevėsuos

Po kaimynų jūras, uostus

Didelius, gražius, išpuoštus[70]

 

Vilčių dėl sėkmingos karinio laivyno plėtros galėjo teikti vienintelės tikrai toliaregiškos valstybės investicijos į karinę laivybą rezultatas – užsienyje parengti karininkai ir jų darbai. Net negavę šanso ginti valstybę ginklu jūroje, kai kurie iš jų pasirinko savo, kad ir simbolinius, tačiau akivaizdžius būdus priešintis.

 

 

[1] A. Pociūnas, Lietuvos Respublikos karo laivynas, Trimitas, 1991, Nr. 13, 14, 15.

[2] Lietuvos Jūrininkų sąjunga, Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1958, t. 16, p. 123.

[3] V. Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos. 1918–1940, Čikaga, 1986, p. 375.

[4] Kontrabanda ir kaip su ja kovojama. Klaipėdos krašto pasienio policijos veikimas,Lietuva, 1927-02-07, Nr. 30, p. 2.

[5] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 7.

[6] P. Jurgelevičius, Pirmojo mūsų laivo belaukiant, Karys, 1927-06-01-07 Nr. 22, p. 206.

[7] Ten pat, p. 205.

[8] Ten pat.

[9] Ten pat, p. 206.

[10] Jūrininkų pareiškimas, Lietuva, 1927-05-10, Nr. 104, p. 2.

[11] Ten pat.

[12] S. Kuizinas, Lietuvos karo laivyno vėliavos aprašymas, Karys, 1928-01-01-05, Nr. 1, p. 8.

[13] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 7.

[14] 1927 m. biudžetas, Lietuva, 1927-01-07, Nr. 4, p. 1.

[15] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 7-8.

[16] Pirmasis Lietuvos laivas „Prezidentas Smetona“, Lietuva, 1927-06-07, Nr. 126, p. 1.

[17] Iš Klaipėdos „Prezidentas Smetona“ Klaipėdos uoste, Lietuva, 1927-06-21, Nr. 137, p. 3.

[18] Iš Klaipėdos krašto, Rytas, 1927-06-21, Nr. 137, p. 3.

[19] Žinutė, Lietuvos Žinios, 1927-07-01, Nr. 145, p. 3.

[20] „Prezidentas Smetona“ jūrose, Lietuva, 1927 07 02, Nr. 146, p. 1; Sveikinimai iš „Prezidento Smetonos“ jūrose, Lietuva, 1927 07 04, Nr. 147, p. 1.

[21] Iš Klaipėdos „Prezidentas Smetona“ Klaipėdos uoste, Lietuva, 1927-06-21, Nr. 137, p. 3.

[22] Iš Klaipėdos krašto, Rytas, 1927-07-09, Nr. 152, p. 3.

[23] Respublikos Prezidentas Klaipėdoje, Lietuva ,1927-07-14, Nr. 156, p. 2.

[24] Pabaltė Dėl Suomijos karo laivyno statymo, Lietuva, 1927-01-21, Nr. 16, p. 6.

[25]Belgija likviduoja karo laivyną, Lietuva, 1927-02-12, Nr. 35, p. 4.

[26] Lenkų karo laivynas, Lietuva, 1927-02-22, Nr. 42, p. 4-5.

[27] Latviai laukia savo laivų, Lietuva, 1927-05-10, Nr. 104, p. 1.

[28] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 8-9.

[29] Ten pat, p. 9.

[30] Ten pat.

[31] V. Butkus, Laiko uždangą praskleidus, Karys, 1991, Nr. 3, p. 32.

[32] Kur buvo „Prezidento Smetonos“ laivas, Lietuva 1927-11-05, Nr. 250, p. 1, 8.

[33] „Prezidento Smetonos“ laivo nuotykiai, Lietuva, 1927-11-07, Nr. 151, p. 6.

[34] Dėl „Prezidento Smetonos“ jūrininkų likimo, Lietuva, 1927-11-08, Nr. 252, p. 7.

[35] Ką pasakoja sugrįžę iš Dancigo kontrabandininkų laivu keliavusieji, Lietuvos Žinios, 1927-11-1.

[36] V. Butkus, Laiko uždangą praskleidus, Karys, 1991, Nr. 3, p. 32.; G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 9.

[37] Sugrįžo „Prezidento Smetonos“ laivo mašinistas, Lietuva, 1927-11-28, Nr. 269, p. 7.; Majoras Kaškelis kviečiamas laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonu, Rytas, 1927-11-28, Nr. 269, p. 3.

[38] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 10.

[39] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 12.

[40] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 12.

[41]Karo technikos dalių dvidešimtmetis, Karo technikos valdyba, Kaunas, 1939, p. 213.

[42] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 13.

[43] Ten pat, p. 14, 16.

[44] Ten , p. 16.

[45] Ten pat, p. 21–23.

[46]Karo technikos dalių dvidešimtmetis, Karo technikos valdyba, Kaunas, 1939, p. 214.

[47] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 23.

[48] Ten pat, p. 88.

[49] V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014,                 p 172.

[50] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 91.

[51] Ten pat, p. 30.

[52] Ten pat, p. 32, 39.

[53] V. Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos. 1918–1940, Čikaga, 1986, p. 379–380.

[54] Personal history of Povilas (Paul) Julius Labanauskas, p. 1, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (toliau LTSC), Labanausko fondas, 3 d., b 57.

[55] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 117.

[56] Ten pat, p. 118.

[57] Ten pat, p. 123.

[58] Ten pat, p. 56–57.

[59] Ten pat. p. 125–142.

[60] Ten pat, p. 114, 117.

[61] V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014, p. 172.

[62] Ten pat, p. 173.

[63] Ten pat, p. 110.

[64]P. Labanausko laiškas Lietuvos ambasadai, 1992 09 03, LTSC, Labanausko fondas, 1 d., b. 18.

[65] Personal history of Povilas (Paul) Julius Labanauskas p. 2, LTSC, Labanausko fondas, 3 d., b. 57.

[66] L. Urbonienė, Lietuvos kariuomenės (1918–1940) vėliavos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2011 m. Almanachas, Kaunas, 2012, p. 84.

[67] J. Petronytė, Unikali tripslavė Lietuvai nereikalinga, Vakarų  Ekspresas, 2015 07 10, Nr. 132 P.4

[68] G. Surgailis, Lietuvos karinis laivynas, Vilnius, 2003, p. 118

[69]Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, V tomas, Vilnius, 2005, p. 300.

[70] K. Polileika, Karo laivui „Prezidentas Smetona“, Karys, 1927-07-13-19, Nr. 28, p. 256.

 

Autorius: P. Japertas

Paskelbė Administracija

Panašūs straipsniai

Kas yra „Beretta holding“ grupė?
Šį kart parašysime apie vieną iš žinomiausių pasaulio ginklų gamintojų „Beretta holding“ grupę. Iš dalies, sunku patikėti, kad net toks stambus ir gilias tradicijas turintis Suomijos gamintojas „SAKO“, kurio ginklai yra labai paklausūs ir populiarūs Lietuvoje tai pat priklauso šiai ginklų gamintojų grupei.   Šiuo metu apie 2,630 darbuotojus ir 420 milijonų eurų apyvartą pasiekianti bendrovė buvo įsteigta 1526 metai nedideliame Italijos Gardone Val Trompia miestelyje ir pavadinta pirminiu „Fabbrica d‘Armi Pietro Beretta S.p.A“ pavadinimu. Pagrindiniai veiklos barai: pistoletų, automa..
0 straipsnio komentarai - rodyti komentarus
Tikros istorijos apie gurkus tarnaujančius Didžiajai Britanijai
      Šiais metas sukanka 200 metų kai šie kariai tarnauja Britų karūnai, todėl pateikiame 10 faktiškai įrodytų britams tarnaujančių gurkų istorijų mūšio lauke.     Beveik visi, kurie domisi ar domėjosi karyba, kariniais konfliktais ir panašiomis temomis yra girdėję apie gurkus juolab, kad ir mūsų žiniasklaidoje pasirodo straipsnių apie šiuos narsumu ir beprotiška kovos dvasia pasižyminčius karius.     1815 metais Britų kariuomenė kėsinosi okupuoti Nepalą, tačiau susidūrė su nuožmiu Nepalo karių (gurkų) pasipriešinimu buvo prive..
0 straipsnio komentarai - rodyti komentarus
Trumpai apie Leupold & Stevens
    Viena garsiausių pasaulio kompanijų, gaminančių optinius prietaisus kariams, medžiotojams bei civiliams  Leupold & Stevens 1907 metais įkūrė vokietis Markus Markus Friedrich (Fred) Leupold ir jo svainis Adam Voelpel. Pirmasis kompanijos pavadinimas buvo kūrėjų pavardžių junginys - Leupold & Voelpel. Kompanija taisydavo matavimo prietaisus bei kitą, to meto, diagnostinę įrangą.   1911 metais kompanija gavo konstruktoriaus John Cyprian (J.C.) Stevens užsakymą pagaminti jo sukurtą ir patentuotą vandens lygio matavimo ir fiksavimo prietaisą. Po šio įreng..
0 straipsnio komentarai - rodyti komentarus
Tankai
    Šiame straipsnyje  trumpai pažvelgiame į tiek taktiškai, tiek techniškai įdomų tankų pasaulį. Stengėmės pateikti kertines detales apie jų raidos istoriją.     Tikimės, kad tai paskatins Jus pasidomėti giliau šiomis kovos mašinomis bei straipsnis  patiks kariams ir civiliams.      Žodis "tankas" kilęs iš anglų kalbos žodžio „tank", kurio pagrindine reikšmė - "bakas“, "rezervuaras". Tankas - tai vikšrinė, gero pravažumo kovos mašina, visiškai šarvuota, turinti įvairią ginkluotę taikiniams mūšio lauke naikinti.   ..
0 straipsnio komentarai - rodyti komentarus

2 komentarai apie ""Antano Smetonos" mitas"

Algimantas Nakas Komentuota 14 Nov 2018
Sveiki, esu karo laivo „Prezidentas Smetona“navigacijos karininko jūrų j. ltn. Ričardo Nako sūnus Algimantas Nakas.Gimęs 1943 metais todėl daug ką žinau. 2018 m liepos 3 d.Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu NR.IK-1344 Ričardas Bernardas Nakas, kaip buvęs antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, tremtinys, (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Dėkui autoriui už puikų darbą. Apie V. Kuiziną: mano žiniomis jis kartu su P. Labanausku išvyko Į JAV,1941 m birželio 2 d., kur mirė 1999m. Galiu tai pagrįsti dokumentais. Ir dar norėčiau paaiškinti dėl datų neatitikimo. P. Labanauskas šio pabėgimo datą nurodo liepos 19 d. Į Klaipėdą jie plaukė visą naktį, nes buvo audringa jūra ir jie darė didelį lankstą. Todėl jie išplaukė iš Šventosios uosto liepos 19 d., o sovietai jų pasigedo liepos 20 d.. Atsakyti į šį komentarą
Darius Komentuota 12 Mar 2018
O pa pa, idomiai parasyta. Aciu. Atsakyti į šį komentarą

Komentuoti

Tavo vardas:


Prašome įvesti saugos kodą:

Tavo komentaras:
Note: HTML nėra išverstas!
Apie www.amunicija.lt

Prekės kariams, civiliamsturistams, keliautojamsžvejamsmedžiotojams.

 

 

Kariams, civiliams, keliautojams, žvejams, medžiotojams skirta elektroninė prekybos sistema.

 

 

Elektroninė prekybos sistema www.amunicija.lt - tai inovatyvi ir šiuolaikiška internetinė parduotuvė, siūlanti kokybiškas prekes kariams, civiliams, medžiotojams, žvejams, keliautojams ir visiems kitiems aktyvaus gyvenimo būdo mėgėjams. Pas mus rasite platų karinės aprangos ir avalynės, medžiotojų, turizmo, laisvalaikio amunicijos pasirinkimą. Tai pat pasiūlysime optinius ir naktinio matymo prietaisus, bei lobių ieškotojų amunicijos. Rinkitės ir išsirinksite, o mūsų komanda stengsis pateikti Jums kokybišką, šiuolaikišką, nebrangią, tačiau patvarią ir ilgalaikę pasiūlą. Nuolat plečiame savo žinias apie Jums pateikiamus produktus ir jų gamybos procesuose naudotas medžiagas, bei technologijas, siekiant, kad mūsų formuojama pasiūla atitiktų pačius aukščiausius Jūsų lūkesčius. Norėtumėme tobulėti Jums padedant, todėl visas pastabas, komentarus, pasiūlymus prašome rašyti elektroniniu adresu info@amunicija.lt. Nuoširdžiai dėkojame, kad lankotės mūsų parduotuvėje ir tikimės Jūsų sulaukti dar ne vieną kartą. Rekomenduokite mus savo draugams ir pažįstamiems, kurie galėtų pas mus rasti jiems tinkamos amunicijos, siekiant Jų profesinę ar laisvalaikio veiklą padaryti kuo labiau džiuginančią naudojant iš mūsų įsigytą amunicija. Rinkitės ir tikrai išsirinksite.